- veto teisė
- veto teisė statusas T sritis Politika apibrėžtis Kurios nors valdžios institucijos, koalicijos nario ir panaši teisė sustabdyti kitos valdžios institucijos (koalicijos nario) priimto sprendimo įsigaliojimą; dažniausiai suprantama kaip valstybės vadovo prezidento teisė grąžinti parlamentui pakartotinai svarstyti priimtą įstatymą.Prezidento veto parlamento priimtiems įstatymams yra vienas iš pavyzdžių konstitucinio stabdžių ir atsvarų principo, taikomo politinėje ir teisinėje praktikoje. Prezidentui dažniausiai suteikiama teisė vetuoti visą parlamento priimtą įstatymą, retai – jo dalis. Manoma, kad dalinio veto (angl. laine item veto) teisė ypač išplečia prezidento galias teisėkūros srityje (Argentina, Brazilija, Filipinai, Meksika). Demokratinėse sistemose absoliuti veto teisė suteikiama retai, paprastai tai valstybės vadovų monarchų prerogatyva (tokia teisė formaliai suteikta D. Britanijos karalienei, tačiau nuo 1707 ja nesinaudojama). Dažniausiai vetavimas turi tik atidedamąją galią (angl. suspensive veto). Kitaip tariant, parlamentui paliekama galimybė vetavimą įveikti jį atmetant (angl. veto override). Parlamentinėse sistemose, norint įveikti prezidento veto, dažniausiai pakanka paprastos arba absoliučios balsų daugumos; prezidentinėse sistemose vetavimui atmesti dažniausiai keliami ypatingi balsavimo reikalavimai. Pvz., JAV prezidento veto galima įveikti tik surinkus 2/3 balsų daugumą abejuose Kongreso rūmuose. JAV politinėje praktikoje taip pat žinomi absoliutaus ir neįveikiamo, vadinamojo kišeninio veto (angl. pocket veto), atvejai. Tai pasyvus, arba netiesioginis, vetavimas, kai iki parlamento sesijos pabaigos likus mažiau laiko, nei prezidentui skirta pasirašyti priimtą įstatymą (mažiau kaip 10 d.), prezidentas įstatymo nei pasirašo, nei vetuoja. Dėl to įstatymas negali būti paskelbtas ir įsigalioti. Veto teisė suteikta ir LR prezidentui. Jo vetuotas ir pakartotinai parlamente apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jei už jį balsuoja daugiau kaip 1/2 visų Seimo narių (už konstitucinį įstatymą – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių). Lietuvos istorijoje taip pat žinoma absoliutaus – laisvojo – vetavimo (lot. liberum veto) rūšis. Tai 17–18 a. Lietuvos–Lenkijos Respublikos parlamentinėje praktikoje įgyvendintas bajorų lygybės ir mažumos teisių gynimo principas, kuriuo remiantis bet kuris Seimo atstovas galėjo vetuoti parlamento priimamus sprendimus. Kai kurių šaltinių teigimu, pirmas šia teise 1652 pasinaudojo LDK Trakų atstovas V. Čičinskas (Sičinskis), sutrikdęs Seimo darbą. Nuo 1764 šia teise praktiškai nesinaudota, galutinai liberum veto teisė panaikinta 1791 gegužės 3 d., priėmus Respublikos Konstituciją. atitikmenys: angl. veto power; veto right
Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Algimantas Jankauskas . 2007.